žirgutis

žirgùtis sm. (2) 1. DŽ, NdŽ, KŽ, Sn žr. 2 žirginys 1: Ant lazdų, alksnių korula žirgùčiai par žiemą J. Žirgučiùs rinko, malė, maišė į duoną Rs. Baisiausias badas užėjo: nuo alksnių rinko žirgučiùs i dėdavo ing duoną Žml. Aukšti, balti beržų liemenys stovėjo jau nuo viršūnių iki žemės žalsvu plonučiu žirgučių rezginiu apsirezgę Pt. Alksniai jau seniai žirgučiuos rš. 2. NdŽ žr. žirgelis 2: Žirgùtis margas, sparnai žibanti, jį gaudo vaikai Brb. 3. žr. žirgelis 3: Tą, kur šoka, vieni sako žirgùtis, o kiti – oželis Brb. Žirgùtis žalias, bulbose būna, an pievų, karpas jis nukanda Brb.